Vienatvė 2.0, arba šiandien aš pietauju viena

Anądien Vilnius man priminė Niujorką. Daugeliu atvejų tokia pastaba verta nusiprunkštimo. Bet dabar kalbu apie Niujorko vizija sugrįžusį įspūdį iš restorano, kuriame pietavau.

Šiaip jau man visai patinka pietauti vienai. Kartais įsikniaubi į knygą ar žurnalą, kartais paflirtuoji su padavėju, kartais tiesiog smalsiai stebi aplinką. Kai anądien viename Vilniaus restoranų, labiau besireitinguojančiame kaip vieta šeimai, pakėliau akis nuo žurnalo — aplink save išvydau bent keturis lygiai taip vienumaujančius jaunus žmones.

Ir tada klausiau savęs: “O jie – vieni / vieniši?“

Klausimas – daugiau nei retorinis. Anądien aptikau Didžiojoje Britanijoje atliktą apklausą, pagal kurią jauni žmonės (18-34 metų) kur kas labiau vieniši nei vyresnieji (virš 55-erių). Net 60 proc. jaunųjų tikino, kad dažnai arba kartais jaučiasi vieniši, palyginti su 35 proc. taip besijaučiančių vyresniųjų.

Šiuolaikinio jaunimo gili egzistencinė krizė ar tiesiog kartų skirtumų lemtas skirtingas požiūris į vienatvę?

Bandau įsivaizduoti, kodėl 70-metis provincijos našlys gali jaustis mažiau vienišas nei 30-metis didmiesčio dendis.
* Iš tiesų tikėtina, kad vyresnieji nekelia arba kitaip kelia vienatvės klausimą. Veikiausiai mažesnis jų socialinis pasaulis nebeverčia ieškoti nuolatinio aplinkos dėmesio sau tais atvejais, kai nėra būtina.
* Decentralizuotos viešosios erdvės. Ankstesniųjų laikų įprotis burtis į centrus, kuriais būdavo paštas, biblioteka, stotis, parduotuvė. Dabar, išplitus individualumo, pirmavimo, net kažkokio sofistikuoto atsiribojimo kultui, visi mes – kas sau. Kita britų apklausa rodo, kad vidutiniškai suaugusieji per dieną su šeima bendrauja 49 minutes.
* Interneto bendruomenių sukuriama socialumo iliuzija. Kaip manote, ar daug šimtines draugų socialiniame tinkle Facebook pririnkusių žmonių neturi kam paskambinti, kai naktį suskausta dantį ir mirk kaip reikia gauti vaistų?

Rytoj pietausiu ne viena. O tu?

140 ženklų nebe į nebūtį, o į istoriją

Manęs dar niekas neįtikino, kad man reikia Twitter. Vartojusi ir vartojanti visokias socialines medijas, taip ir nepatikėjau, kad kam nors gali būti naudingi / įdomūs mano 140 ženklų. Tie, kas rašo ir seka šį mikrodienoraščių tinklalapį, žino, kad 140 ženklų telpa į paleidžiamą kitiems vartotojams sekti žinutę.

Paleidžia į nebūtį. Kaip tas BigMacas – pačiupau ir sukrimtau. Ok, banalu. Gerai, kaip ta austrė, nuslydusi gomuriu ir palikusi tik iliuziją: aš čia buvau.

Jau nebe. Prestižinė Kongreso biblioteka JAV nutarė archyvuoti Twitter pranešimus. Visus Twitter pranešimus. Taip, tuos 140 stebuklingų ženklų žinučių, kurių, jei tikėsime oficialiais duomenimis, kasdien išsiunčiama jau apie 55 mln.

Ką tai sako mums, kurie nebūtinai net naudojasi šiuo stebuklus darančiu įrankiu?

— Biblioteka nebėra tai, kas užgniaužtų kvapą savo aleksandrietiška dvasia, elitine, kažkur aukščiau pakylėta atmosfera, kultūra ir šaltiniais.

— Kiekvienas, svajojęs apie Andy Warhol pažadėtas 15 minučių šlovės, su Twitter gauna kur kas daugiau. Amžiną vietą bibliotekos archyvuose, kuriuos kažkada studijuos šiuos Twitter laikus bandysiantys suprasti studentai.

— Taigi gali nuvyti mintis apie išsitrynimą iš Google, dabar viskas dar kur kas sudėtingiau, nors galbūt parašei viso labo apie savo pusryčių meniu.

— Ir Twitter tikrai daug ką pakeitė. Net ir tiems, kurie dar nė karto nepasiuntė tų išganingųjų 140 ženklų. Ko negali paneigti mano kritiška nuostata, Twitter – tai kažkam labai reikalinga laisvė. Kai į nagą riečiantis režimas atkerta reformų norinčius iraniečius nuo tradicinės žiniasklaidos, nuo telefonų, o jie Twitter organizuoja tūkstantinius mitingus ir, išvijus užsienio žurnalistus, informuoja pasaulį.
Kai Kirgizijos televizijas užlieja cenzūros tamsa, o mes žinome ir matome, kad ten liejamas kraujas.
Kai rusai gali abejoti, ar tuo, kuo juos apie Maskvos metro sprogdinimus maitina valstybiniai televizija ir laikraščiai, yra tiesa.

Dabar tai – muziejinė, tebūnie, vis dar ginčijama tiesa.

Happy birthday YouTube, arba jis pakeitė viską

Skirtingai nei Facebook atveju, viešojoje erdvėje kažkaip liko nepastebėta, kad YouTube prieš mėnesį kitą atšventė 5 metų gimtadienį. Kai kiekvieną savaitę, veikiausiai ir dieną, kažkur interneto platybėse gimsta koks nors socialinis projektas, YouTube su savo penkeriais metais atrodo kaip koks senukas.

Bet užtat grandiozinis senukas! Nežinau, kaip tu, bet mano diena paprastai neapsieina be kliktelėjimo kokiu nors klausimu į YouTube. Tarp pseudointelektualių žmonių dar įprasta su panieka, neužtikrintumu ir veikiausiai kažkokia baime pareikšti, kad “tuose visokiuose internetuose (!) tai vien nesąmonės“. Ir aišku, kad jei kiekvieną minutę į YouTube įkeliama po kelis tūkstančius video failų, tai niekas ir nesitiki iš to Bergmano lygio kūrinių.

Bet.
Sutikdama, kad galbūt kas antras vaizdo klipukas vertas tik Lalaila laidos (ir tai ne visada) ir kad kiekvienas kaimo Jurgis dabar turi savo 2 minutes šlovės, kažkurį vakarą nepatingėjau peržiūrėti žurnalo TIME atrinktus tariamai 50 geriausių YouTube video.
Nesinorėtų švaistytis banaliomis frazėmis ar tuo, kas dabar, 2010-aisiais, gali atrodyti akivaizdu, bet faktas, jog YouTube aiškiai pakeitė tai, kaip mes suvokiame reklamą (jos gaminimą ir sklaidą), rinkimų kampanijas, asmenines akimirkas etc.

Keletas mano pastebėjimų:
Sentimentalu. Daugiausia paspaudimų ir šurmulio vis dar sukelia gyvūnai ir maži vaikai.

Pinigai. Vaikai uždirba pinigus. Antai po apsilankymo pas dantistą nuo vaistų apsvaigęs ir retorinių klausimų į kamerą pažėręs (Is this real life?) septynmetis Davidas sulaukė 55 mln. žiūrovų. Vaikų išnaudojimas? Ne! – atsakytų Davidas, YouTube dėka jau užsidirbęs koledžui.
Bet būna ir linksmiau. Turbūt nė metų neturinčio klecko užkrečiantis šokis pagal Beyonce pritraukė reklamos davėjus – ir tu pabandyk neužsikrėst ta šokio bacila! Verčia iš koto:

Politika. Hillary Clinton, rinkimų kampanijos metu ir dabar, dirbdama JAV valstybės departamente, sėkmingai išnaudojanti socialines medijas, vis tiek turi priežasčių nemėgti YouTube – dėl jos nemylėtojų profesionaliai sukurtų ir lyg virusu pasiųstų reklamų .

Svetimo skausmo nebūna, bet pats kaltas. Britney Spears verkdamas gynęs neaiškios lyties žmogus, pasirodo, po vargiai tikėtos šlovės buvo persekiojamas ir sulaukė grasinimų mirtimi. O štai Missė iš Pietų Karolinos, kaip supratau, pasiūlymų studijuoti Harvarde nesulaukė, bet kažkokiuose filmuose pavaidino..

Kerštas, arba kaip suvaldyti bad press. 8 mln. paspaudimų – tiek sulaukė kažkokio country style dainorėlio antireklaminė daina prieš United Airlines. Ir tik dėl to, kad lėktuve sulaužė jo gitarą!

Šiuolaikiniai pavojai

Anądien britų sveikatos apsaugos specialistams paskelbus, esą Facebook yra kaltas dėl išaugusio sergamumo sifiliu, pagalvojau, kad Facebook šiandien jau iš tiesų yra tapęs bendriniu žodžiu. Kaip sąvoką “ausinukas“ išstūmė tiesiog iPod, taip ir socialiniai tinklai dabar beveik visada susiveda į Facebook.
Pasidarė nepopuliaru dėl kažko kaltinti tiesiog socialinius tinklus ar internetą apskritai. Jeigu ir tu – vienas iš 400 mln. Facebook vartotojų, turėtum žinoti, kad šis tinklalapis neva kaltas dėl:
1. Skyrybų – nes Facebook skatina neištikimybę.
2. Savižudybių – nes čia siautėja persekiotojai, šantažuotojai, keikūnai etc. Abejoju, ar yra kokios patikimos statistikos, tačiau bent jau britų bulvarinėje spaudoje pavieniai paauglių savižudybių atvejai paprastai tampa globalia išvada.
3. Suvirtualėjimo – virtualiam bendravimui imama skirti daugiau laiko ir dėmesio nei santykiams fiziniame gyvenime. Iš pirmo žvilgsnio, sunku nesutikti. Tačiau laikausi nuomonės, kad tokia išvada būtų teisinga, tik atlikus panelinius – pakartotinius tų pačių asmenų – tyrimus. Tokių tyrimų kol kas man neteko aptikti. O mano pačios magistro darbui atliktas kokybinis tyrimas rodė aiškius požiūrio į santykių Facebook svyravimus: dažniausiai nuo pirminio entuziazmo iki laipsniško atšalimo ir nusivylimo.

Įdomias tendencijas apie tai, ką sukelia Facebook, rodo Google paieškos siūlymai pagal raktinius žodžius Facebook causes. Jie rodo, kokios informacijos pirmiausia ieško Google vartotojai. Kaip antai:
O štai tokią pačią užklausą davus apie amžinu Facebook konkurentu kažkada laikytą MySpace, sąrašas pasiūlymų kur kas trumpesnis, bet užtat, kaip atrodo, beveik vienareikšmiškas….

Kas ji, iKarta?

Pirmojo įrašo subrandinimas ir išleidimas į viešą tinklą, žinia, visada pats sunkiausias. Išlaisvinsiu jus nuo pasakojimų, kiek kartų kurtas ir perkurtas vienas ar kitas šio tinklaraščio segmentas. Tačiau jaučiu, kad vieta ir laikas  paaiškinti, kodėl aplinkinį pasaulį ir šį tinklaraštį vadinu iKarta.

Faktas, kad egzistuoja sąvokos daiktams ir reiškiniams pavadinti. Kaip ir tai, kad postmoderniame būvyje ne visos sąvokos ar tai, ką jos talpina savyje, susideda į aiškias kategorijų lentynėles.

Tai sau dar kartą konstatavau, kai bandžiau suprasti, kuriai kartai aš priklausau – X, Y, Z?

Sociologai, antropologai ir kitų socialinių mokslų atstovai vieno ar kito Vakarų pasaulio laikmečio žmones, jų būvio ypatybes jau bene šimtmetį vadina viena ar kita koduote. Tarp ryškiausių arba tų, kurios dažniausiai užduoda toną diskusijoms apie skirtingo laikmečio žmones:

Prarastoji karta: laikotarpis tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų.  Nors apibrėžiantis bendrą nusivylimo, nevilties nuotaiką, labiausiai taikomas kalbant apie prieš tuomečių JAV realybę maištavusius rašytojus (E.Hemingway, H.Stein,T.S.Eliot), šėlti ir kurti pabėgusius į Europą. Ironiška (o gal dėsninga), kad Prarastąja karta jau imama vadinti tuos, kurie objektyviai geriausiais turinčius būti savo metus išgyvena dabartinės krizės metu.

Tylioji karta: daugiausia Didžiosios depresijos vaikai.

Baby boomers: karta, gimusi iš karto po Antrojo pasaulinio karo. Mėgstama sakyti, kad jų buvo daug ir jie į šį pasaulį atėjo, kad gyventų pagal visiškai naujus modernaus pasaulio standartus, vertybes etc. Nesu tikra, kiek stiprūs tie argumentai, jei priimi kaip faktą, kad kiekviena kita karta irgi daugiau ar mažiau skiriasi savo pasaulio matymu nuo anksčiau buvusiosios.

X karta: mano suvokimą, kas gi yra ta X karta daugiausia formavo kanadiečių rašytojo Douglas Coupland knyga X karta: pasakojimai akceleracijos visuomenei. Užtat ir nieko keisto, kad X karta man iki šiol asocijuojasi ne su šiai kartai (daugiausia dabartiniams trisdešimtmečiams) atsivėrusiomis galimybėmis, o galutiniu rezultatu – visus išgręžusia vartojimo kultūra, yuppiais užspringusiais metropoliais ir pilkais biurais. Mcvertybės, Mcmiestas,  Mclažas. Pagrindinių knygos herojų spjūvis visai šiai akceleruotai būtovei – pabėgimas kažkur į dykumas svajoti, iš tikrųjų būti.

Y karta: pagal mano supratimą ir esamą gan laisvą kategorizaciją, tie žmonės gali būti ir dabartiniai trisdešimtmečiai, ir penkiolikmečiai. Jie irgi dirba, tačiau darbas tėra būdas uždirbti pinigus. Dar juos apibrėžia meldimasis Facebook ir kitoms socialinėms medijoms, iPodams ir kitoms šių laikų bažnyčioms ir pranašams. Ir gyvenimas tampa realybės šou (We live in Public!), iMeile (shuffle, shuffle, who is next?), į Twitterį susitraukusiais vakaro skaitiniais, ankstyvu noru išrėkti pasauliui: Aš esu!

Z karta: sako, viskas, kas yra Y, persikelia ir Z – tik visko daugiau, geriau, greičiau! Tai apsigiminę digitalikai, nepažinę pasaulio be kompiuterio, faktiškai jau ir be išmaniųjų telefonų. Svarstau, ar šiandieninėse mokyklose dar moko dailyraščio..?

Alpha karta: kai jau maniau, kad nebėra alfabeto raidžių, paaiškėjo, kad visuomenės ratas….apsisuko. Bet iš tiesų viskas vis dar next next. Sakoma, kad šiai kartai priklausys žmonės, gimę nuo 2010 metų. Aš nežinau, kokia bus ateitis. Bet spėju, kad X karta apie Alpha pasakys: “O mūsų laikais“…

Ir visgi man atrodo, kad visi mes – iksai, ygrikai ir zedai – esame informacijos amžiaus vaikai. iKarta. Apie tai ir šis blog’as – mūsų laikus ir papročius.