140 ženklų nebe į nebūtį, o į istoriją

Manęs dar niekas neįtikino, kad man reikia Twitter. Vartojusi ir vartojanti visokias socialines medijas, taip ir nepatikėjau, kad kam nors gali būti naudingi / įdomūs mano 140 ženklų. Tie, kas rašo ir seka šį mikrodienoraščių tinklalapį, žino, kad 140 ženklų telpa į paleidžiamą kitiems vartotojams sekti žinutę.

Paleidžia į nebūtį. Kaip tas BigMacas – pačiupau ir sukrimtau. Ok, banalu. Gerai, kaip ta austrė, nuslydusi gomuriu ir palikusi tik iliuziją: aš čia buvau.

Jau nebe. Prestižinė Kongreso biblioteka JAV nutarė archyvuoti Twitter pranešimus. Visus Twitter pranešimus. Taip, tuos 140 stebuklingų ženklų žinučių, kurių, jei tikėsime oficialiais duomenimis, kasdien išsiunčiama jau apie 55 mln.

Ką tai sako mums, kurie nebūtinai net naudojasi šiuo stebuklus darančiu įrankiu?

— Biblioteka nebėra tai, kas užgniaužtų kvapą savo aleksandrietiška dvasia, elitine, kažkur aukščiau pakylėta atmosfera, kultūra ir šaltiniais.

— Kiekvienas, svajojęs apie Andy Warhol pažadėtas 15 minučių šlovės, su Twitter gauna kur kas daugiau. Amžiną vietą bibliotekos archyvuose, kuriuos kažkada studijuos šiuos Twitter laikus bandysiantys suprasti studentai.

— Taigi gali nuvyti mintis apie išsitrynimą iš Google, dabar viskas dar kur kas sudėtingiau, nors galbūt parašei viso labo apie savo pusryčių meniu.

— Ir Twitter tikrai daug ką pakeitė. Net ir tiems, kurie dar nė karto nepasiuntė tų išganingųjų 140 ženklų. Ko negali paneigti mano kritiška nuostata, Twitter – tai kažkam labai reikalinga laisvė. Kai į nagą riečiantis režimas atkerta reformų norinčius iraniečius nuo tradicinės žiniasklaidos, nuo telefonų, o jie Twitter organizuoja tūkstantinius mitingus ir, išvijus užsienio žurnalistus, informuoja pasaulį.
Kai Kirgizijos televizijas užlieja cenzūros tamsa, o mes žinome ir matome, kad ten liejamas kraujas.
Kai rusai gali abejoti, ar tuo, kuo juos apie Maskvos metro sprogdinimus maitina valstybiniai televizija ir laikraščiai, yra tiesa.

Dabar tai – muziejinė, tebūnie, vis dar ginčijama tiesa.

Kas ji, iKarta?

Pirmojo įrašo subrandinimas ir išleidimas į viešą tinklą, žinia, visada pats sunkiausias. Išlaisvinsiu jus nuo pasakojimų, kiek kartų kurtas ir perkurtas vienas ar kitas šio tinklaraščio segmentas. Tačiau jaučiu, kad vieta ir laikas  paaiškinti, kodėl aplinkinį pasaulį ir šį tinklaraštį vadinu iKarta.

Faktas, kad egzistuoja sąvokos daiktams ir reiškiniams pavadinti. Kaip ir tai, kad postmoderniame būvyje ne visos sąvokos ar tai, ką jos talpina savyje, susideda į aiškias kategorijų lentynėles.

Tai sau dar kartą konstatavau, kai bandžiau suprasti, kuriai kartai aš priklausau – X, Y, Z?

Sociologai, antropologai ir kitų socialinių mokslų atstovai vieno ar kito Vakarų pasaulio laikmečio žmones, jų būvio ypatybes jau bene šimtmetį vadina viena ar kita koduote. Tarp ryškiausių arba tų, kurios dažniausiai užduoda toną diskusijoms apie skirtingo laikmečio žmones:

Prarastoji karta: laikotarpis tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų.  Nors apibrėžiantis bendrą nusivylimo, nevilties nuotaiką, labiausiai taikomas kalbant apie prieš tuomečių JAV realybę maištavusius rašytojus (E.Hemingway, H.Stein,T.S.Eliot), šėlti ir kurti pabėgusius į Europą. Ironiška (o gal dėsninga), kad Prarastąja karta jau imama vadinti tuos, kurie objektyviai geriausiais turinčius būti savo metus išgyvena dabartinės krizės metu.

Tylioji karta: daugiausia Didžiosios depresijos vaikai.

Baby boomers: karta, gimusi iš karto po Antrojo pasaulinio karo. Mėgstama sakyti, kad jų buvo daug ir jie į šį pasaulį atėjo, kad gyventų pagal visiškai naujus modernaus pasaulio standartus, vertybes etc. Nesu tikra, kiek stiprūs tie argumentai, jei priimi kaip faktą, kad kiekviena kita karta irgi daugiau ar mažiau skiriasi savo pasaulio matymu nuo anksčiau buvusiosios.

X karta: mano suvokimą, kas gi yra ta X karta daugiausia formavo kanadiečių rašytojo Douglas Coupland knyga X karta: pasakojimai akceleracijos visuomenei. Užtat ir nieko keisto, kad X karta man iki šiol asocijuojasi ne su šiai kartai (daugiausia dabartiniams trisdešimtmečiams) atsivėrusiomis galimybėmis, o galutiniu rezultatu – visus išgręžusia vartojimo kultūra, yuppiais užspringusiais metropoliais ir pilkais biurais. Mcvertybės, Mcmiestas,  Mclažas. Pagrindinių knygos herojų spjūvis visai šiai akceleruotai būtovei – pabėgimas kažkur į dykumas svajoti, iš tikrųjų būti.

Y karta: pagal mano supratimą ir esamą gan laisvą kategorizaciją, tie žmonės gali būti ir dabartiniai trisdešimtmečiai, ir penkiolikmečiai. Jie irgi dirba, tačiau darbas tėra būdas uždirbti pinigus. Dar juos apibrėžia meldimasis Facebook ir kitoms socialinėms medijoms, iPodams ir kitoms šių laikų bažnyčioms ir pranašams. Ir gyvenimas tampa realybės šou (We live in Public!), iMeile (shuffle, shuffle, who is next?), į Twitterį susitraukusiais vakaro skaitiniais, ankstyvu noru išrėkti pasauliui: Aš esu!

Z karta: sako, viskas, kas yra Y, persikelia ir Z – tik visko daugiau, geriau, greičiau! Tai apsigiminę digitalikai, nepažinę pasaulio be kompiuterio, faktiškai jau ir be išmaniųjų telefonų. Svarstau, ar šiandieninėse mokyklose dar moko dailyraščio..?

Alpha karta: kai jau maniau, kad nebėra alfabeto raidžių, paaiškėjo, kad visuomenės ratas….apsisuko. Bet iš tiesų viskas vis dar next next. Sakoma, kad šiai kartai priklausys žmonės, gimę nuo 2010 metų. Aš nežinau, kokia bus ateitis. Bet spėju, kad X karta apie Alpha pasakys: “O mūsų laikais“…

Ir visgi man atrodo, kad visi mes – iksai, ygrikai ir zedai – esame informacijos amžiaus vaikai. iKarta. Apie tai ir šis blog’as – mūsų laikus ir papročius.