Anądien Vilnius man priminė Niujorką. Daugeliu atvejų tokia pastaba verta nusiprunkštimo. Bet dabar kalbu apie Niujorko vizija sugrįžusį įspūdį iš restorano, kuriame pietavau.
Šiaip jau man visai patinka pietauti vienai. Kartais įsikniaubi į knygą ar žurnalą, kartais paflirtuoji su padavėju, kartais tiesiog smalsiai stebi aplinką. Kai anądien viename Vilniaus restoranų, labiau besireitinguojančiame kaip vieta šeimai, pakėliau akis nuo žurnalo — aplink save išvydau bent keturis lygiai taip vienumaujančius jaunus žmones.
Ir tada klausiau savęs: “O jie – vieni / vieniši?“
Klausimas – daugiau nei retorinis. Anądien aptikau Didžiojoje Britanijoje atliktą apklausą, pagal kurią jauni žmonės (18-34 metų) kur kas labiau vieniši nei vyresnieji (virš 55-erių). Net 60 proc. jaunųjų tikino, kad dažnai arba kartais jaučiasi vieniši, palyginti su 35 proc. taip besijaučiančių vyresniųjų.
Šiuolaikinio jaunimo gili egzistencinė krizė ar tiesiog kartų skirtumų lemtas skirtingas požiūris į vienatvę?
Bandau įsivaizduoti, kodėl 70-metis provincijos našlys gali jaustis mažiau vienišas nei 30-metis didmiesčio dendis.
* Iš tiesų tikėtina, kad vyresnieji nekelia arba kitaip kelia vienatvės klausimą. Veikiausiai mažesnis jų socialinis pasaulis nebeverčia ieškoti nuolatinio aplinkos dėmesio sau tais atvejais, kai nėra būtina.
* Decentralizuotos viešosios erdvės. Ankstesniųjų laikų įprotis burtis į centrus, kuriais būdavo paštas, biblioteka, stotis, parduotuvė. Dabar, išplitus individualumo, pirmavimo, net kažkokio sofistikuoto atsiribojimo kultui, visi mes – kas sau. Kita britų apklausa rodo, kad vidutiniškai suaugusieji per dieną su šeima bendrauja 49 minutes.
* Interneto bendruomenių sukuriama socialumo iliuzija. Kaip manote, ar daug šimtines draugų socialiniame tinkle Facebook pririnkusių žmonių neturi kam paskambinti, kai naktį suskausta dantį ir mirk kaip reikia gauti vaistų?
Rytoj pietausiu ne viena. O tu?
iKarta 