Vienatvė 2.0, arba šiandien aš pietauju viena
2010/06/03
Anądien Vilnius man priminė Niujorką. Daugeliu atvejų tokia pastaba verta nusiprunkštimo. Bet dabar kalbu apie Niujorko vizija sugrįžusį įspūdį iš restorano, kuriame pietavau.
Šiaip jau man visai patinka pietauti vienai. Kartais įsikniaubi į knygą ar žurnalą, kartais paflirtuoji su padavėju, kartais tiesiog smalsiai stebi aplinką. Kai anądien viename Vilniaus restoranų, labiau besireitinguojančiame kaip vieta šeimai, pakėliau akis nuo žurnalo — aplink save išvydau bent keturis lygiai taip vienumaujančius jaunus žmones.
Ir tada klausiau savęs: “O jie – vieni / vieniši?“
Klausimas – daugiau nei retorinis. Anądien aptikau Didžiojoje Britanijoje atliktą apklausą, pagal kurią jauni žmonės (18-34 metų) kur kas labiau vieniši nei vyresnieji (virš 55-erių). Net 60 proc. jaunųjų tikino, kad dažnai arba kartais jaučiasi vieniši, palyginti su 35 proc. taip besijaučiančių vyresniųjų.
Šiuolaikinio jaunimo gili egzistencinė krizė ar tiesiog kartų skirtumų lemtas skirtingas požiūris į vienatvę?
Bandau įsivaizduoti, kodėl 70-metis provincijos našlys gali jaustis mažiau vienišas nei 30-metis didmiesčio dendis.
* Iš tiesų tikėtina, kad vyresnieji nekelia arba kitaip kelia vienatvės klausimą. Veikiausiai mažesnis jų socialinis pasaulis nebeverčia ieškoti nuolatinio aplinkos dėmesio sau tais atvejais, kai nėra būtina.
* Decentralizuotos viešosios erdvės. Ankstesniųjų laikų įprotis burtis į centrus, kuriais būdavo paštas, biblioteka, stotis, parduotuvė. Dabar, išplitus individualumo, pirmavimo, net kažkokio sofistikuoto atsiribojimo kultui, visi mes – kas sau. Kita britų apklausa rodo, kad vidutiniškai suaugusieji per dieną su šeima bendrauja 49 minutes.
* Interneto bendruomenių sukuriama socialumo iliuzija. Kaip manote, ar daug šimtines draugų socialiniame tinkle Facebook pririnkusių žmonių neturi kam paskambinti, kai naktį suskausta dantį ir mirk kaip reikia gauti vaistų?
Rytoj pietausiu ne viena. O tu?
iKarta 
anądien gyrėsi žmogus. gyrėsi, kad jo mėgiamame bare jam pasiūlė nuolaidos kortelę, esą lojaliam klientui. dažniausiai jis geria. kartais vienas, kartais ne. jis turi šimtinę draugų. bet ginkdie, kai žmonės giriasi apdovanojimu už alkoholizmą – manau, kad ta šimtinė nieko verta. neraiškiai aš čia. bet vieniša jaučiuosi labai retai. labai.
“Bandau įsivaizduoti, kodėl 70-metis provincijos našlys gali jaustis mažiau vienišas nei 30-metis didmiesčio dendis.“
I think the word “widower“ (naslys) is the key. If the 70 yr old gentleman had a good, long life with his wife, then it seems as though he’ll have a life of memories to focus on. Having recently lost my mom, when I talk to dad, I see how lonely he is; but he’s only lonely because mom is gone. There will come a day when he’s able to look fondly upon the memories that they had together. Sure, he’ll miss those times, but they’ll fulfill him for what is now lacking. At 30, life has just begun and the dreams of a “significant other“, a family, kids, etc are settling in and when that does not appear to be happening, then loneliness and potentially sadness settles in. However, if you have a lifetime of memories and children/grandchildren to show for a lifetime, then your basic human needs/desires have been fulfilled. Once a person is a widower, I can imagine that you would once again become lonely; but loneliness with memories is different than loneliness without memories. I think that at 30 yrs old, we believe that families, marriage, etc are a “right“; whereas at 70 and a widower, you would see it for the “privilege“ that it was.
Oh…and sometimes it’s fun to dine alone. Everyone should do that occasionally; it provides a whole new perspective on life and people.