140 ženklų nebe į nebūtį, o į istoriją

Manęs dar niekas neįtikino, kad man reikia Twitter. Vartojusi ir vartojanti visokias socialines medijas, taip ir nepatikėjau, kad kam nors gali būti naudingi / įdomūs mano 140 ženklų. Tie, kas rašo ir seka šį mikrodienoraščių tinklalapį, žino, kad 140 ženklų telpa į paleidžiamą kitiems vartotojams sekti žinutę.

Paleidžia į nebūtį. Kaip tas BigMacas – pačiupau ir sukrimtau. Ok, banalu. Gerai, kaip ta austrė, nuslydusi gomuriu ir palikusi tik iliuziją: aš čia buvau.

Jau nebe. Prestižinė Kongreso biblioteka JAV nutarė archyvuoti Twitter pranešimus. Visus Twitter pranešimus. Taip, tuos 140 stebuklingų ženklų žinučių, kurių, jei tikėsime oficialiais duomenimis, kasdien išsiunčiama jau apie 55 mln.

Ką tai sako mums, kurie nebūtinai net naudojasi šiuo stebuklus darančiu įrankiu?

— Biblioteka nebėra tai, kas užgniaužtų kvapą savo aleksandrietiška dvasia, elitine, kažkur aukščiau pakylėta atmosfera, kultūra ir šaltiniais.

— Kiekvienas, svajojęs apie Andy Warhol pažadėtas 15 minučių šlovės, su Twitter gauna kur kas daugiau. Amžiną vietą bibliotekos archyvuose, kuriuos kažkada studijuos šiuos Twitter laikus bandysiantys suprasti studentai.

— Taigi gali nuvyti mintis apie išsitrynimą iš Google, dabar viskas dar kur kas sudėtingiau, nors galbūt parašei viso labo apie savo pusryčių meniu.

— Ir Twitter tikrai daug ką pakeitė. Net ir tiems, kurie dar nė karto nepasiuntė tų išganingųjų 140 ženklų. Ko negali paneigti mano kritiška nuostata, Twitter – tai kažkam labai reikalinga laisvė. Kai į nagą riečiantis režimas atkerta reformų norinčius iraniečius nuo tradicinės žiniasklaidos, nuo telefonų, o jie Twitter organizuoja tūkstantinius mitingus ir, išvijus užsienio žurnalistus, informuoja pasaulį.
Kai Kirgizijos televizijas užlieja cenzūros tamsa, o mes žinome ir matome, kad ten liejamas kraujas.
Kai rusai gali abejoti, ar tuo, kuo juos apie Maskvos metro sprogdinimus maitina valstybiniai televizija ir laikraščiai, yra tiesa.

Dabar tai – muziejinė, tebūnie, vis dar ginčijama tiesa.